Kelios teisingos mitybos gudrybės: kokio maisto valgyti negalima

Ekologiško maisto ir sveikos gyvensenos puoselėtoja Guoda Azguridienė įsitikinusi, kad savo mitybą į gerąją pusę galima pakeisti be streso, jei žinosime keletą paprastų gudrybių.

Kokias vyraujančias mitybos madas ir tendencijas šiandien Lietuvoje mato pati knygos autorė? Jos manymu, šiuo metu sąvoka tradicinė mityba neturi prasmės. Kadangi iš karto kyla klausimas, kas yra tradicinė mityba. Sovietinė, kai valgykloje valgydavome kotletus? Tai nebuvo mitybos kultūra, o bandymas išgyventi. Jei vertinsime etninę lietuvių mitybą, mes šiandien jau neariame, neakėjame, lauke tiek daug lauko nebepraleidžiame, patys daržų nepuoselėjame ir gyvulių neauginame. Mes nebegalime valgyti tradiciškai lietuviškai, nes nebėra tų produktų, kuriuos valgydavo mūsų senoliai. Mes nutolome nuo tų laikų. Žinoma, mums smagu prie jų prisiliesti, bet mes tikrai nebevalgome to, ką užauginame patys. „Mes dirbame protinį darbą. Kokia mityba reikalinga protinį darbą dirbančiam žmogui, gyvenančiam judriame mieste ir nuolat neturinčiam laiko, niekas šiandien negali pasakyti. Todėl atsiranda gana keistų tendencijų. Visas pasaulis eksperimentuoja. Mat peršokimas į industrinį ir poindustrinį gyvenimą, į miesto kultūrą žmonijos istorijos masteliais yra labai greitas. Šimtus metų žmonės gyveno ant žemės, dirbo laukuose, augino sau ir staiga mes ne tik viską greitai gauname, bet ir turime pasirinkimą iš viso pasaulio. Ir dar turime mokslininkų rekomendacijas, kurių kas antra viena kitai prieštarauja šimtu procentų, o dar kas antra – 90 proc.“, - teigė G. Azguridienė. Populiariausios mitybos mados ir mitai Ką su visu tuo daryti? Pasak knygos autorės, taip ir atsiranda įvairios tendencijos. Pavyzdžiui, supermaisto idėja. Iš esmės ji visai logiška. Čijos sėklos, gojų uogos... Galime pridėti ir lietuviškus linų sėmenis, kanapių sėklas, pavadinę jas taip pat supermaistu. Tai natūralūs augalai, turintys aiškią sudėtį ir didelę koncentraciją maistingų medžiagų.

Jų galime priskaičiuoti daugybę, tačiau kažkas ima ir išaukština vieną augalą. Kita Europoje labai plintanti tendencija – veganai. Vienas iš jų argumentų, kad mėsos pramonę sudaro labai ilga grandinė. Gyvulio mėsos kokybė priklauso nuo daugybės skirtingų veiksnių, todėl šis procesas iškreipiamas. Pavyzdžiui, vyresni žmonės dar prisimena, kad toks reiškinys, kaip vištos krūtinėlė, kurią dabar net dietologai rekomenduoja, anksčiau neegzistavo. Vištos neturėdavo tokios krūtinėlės. Ji būdavo kitokios formos. Todėl pagrindinė veganų mintis, kad gyvuliai neteisingai auginami, kankinami, todėl dėl jų gerovės reikia atsisakyti valgyti mėsos. „Žaliavalgystė, reikia pripažinti, šiuo metu Lietuvoje populiaresnė nei likusioje Europoje. Ten vyrauja veganiška mitybos sistema – ir dažniau ne dėl sveikesnės mitybos, o dėl požiūrio į gyvūnus. Taip pat Lietuvoje pastebiu mitą, kad lietuviai tiki, kad mūsų ūkininkai vis dar augina daržoves ar gyvulius naudodamiesi tradiciniais metodais. Tokių ūkių yra, pavyzdžiui, ekologiniai, bet jų ne daug. Dauguma maisto produktų susiję su standartiniais masinės industrijos metodais, todėl visiškai nesvarbu, iš kur, pavyzdžiui, yra kiaušiniai – Lietuvos ar Lenkijos. Be to, Lietuvoje vis dar gaji tendencija, kad valgau tai, kas yra paprasta ir pigu. Požiūris, kad maistas turi būti pigus, yra keistas. Kiekvienas, kuris ką nors pats savo rankomis augino, žino, kad tai nėra lengvas darbas. Kartą stiklinę pupelių iš močiutės pirkau už litą. Tačiau kiek aš pati įdėčiau darbo, kol tas pupeles išauginčiau ir išgliaudyčiau? Realiai tai didelis darbas. Todėl šiuolaikinis maistas atpiginamas jį skiedžiant ir naudojant pakaitalus“, - įsitikinusi G. Azguridienė.

fanera | laminuota fanera